Nepakeičiamų nėra. Kai tave palikau, nuėjau ilgą kelią ir radau save. Stovėjau prieš veidrodį ir stebėjausi, kodėl iki šiol nesusipažinau su ja.
Nepakeičiamų nėra. Kai tavęs neliko, manyje ir aplink mane įsikūrė tuštuma. Nežinojau kuo ją užpildyti, todėl dariau viską, ko negalėjau veikti su tavim. Žmonės stebėjosi, ką gi aš darau, lyg būtų nesupratę, kad tik taip iš tiesų gyvenu.
Nepakeičiamų nėra. Kai tave praganiau, prakiuro dangus. Nežinau ir visai nesvarbu, kas verkė labiau, aš ar lietus, nes tai buvo pati nuoširdžiausia ir atviriausia draugystė su lietumi.
Nepakeičiamų nėra. Kai tu neatėjai, aš įsitaisiau guolį po atviru dangumi. Mėnulis stebėjo mane. Žiūrėjau į jį, jis – į mane. Žiūrėjau į žvaigždes, ir jos į mane. Aš pamiršau, kad neturiu tavęs, nes turėjau visą beribį dangų, mėnulį ir žvaigždes.
Kai atsibudau, prieš akis buvo debesų ganyklos. Ganiau akimis jų baltas pusnis – panašios žiemą bus mano kieme. Ne, nieko aš nepraganiau. Nei žemėje, nei danguje nepakeičamų nėra.
