Kaip musė Zyrza darbo ieškojo

You are currently viewing Kaip musė Zyrza darbo ieškojo

Ryto saulė taip spigino į musės Zyrzos akis, kad visi miegai išsibėgiojo. Ankstoka keltis, pagalvojo, ir sau pusbalsiu pasakė:

– Bus daugiau laiko darbams nuveikti.

– Darbams? – jos žodžius nugirdo storalapis Laimės Medis, – negi tu ką nors dirbi?

– Hmm, nežinau, turbūt, – susimąstė Zyrza.

– Jei „turbūt“, tai tikrai ne, nes aš tai dirbu visą dieną be jokių „turbūt“. Ar tu žinai, kiek visokių reikalų reik nudirbt, kad turėčiau tokius storus lapus, kurie neša šeimininkams pinigus ir laimę?

– Ne, nežinau, – atsakė musė sutrikusi.

– Taip taip, todėl ir vadinuosi Laimės Medis. O tu ką, zirzi visą dieną ir nieko neveiki.

Musė Zyrza pasikasė pakaušį. Tikrai, laikas man susirasti darbą. Ir nedrąsiai paklausė storalapio:

– Gal žinai, kur man to darbo ieškoti?

– Voras Povas gal duos. Jis – mūsų darbštuolis.

Musė po paskutinio pokalbio nelabai norėjo kalbėtis su voru, todėl tepasakė storalapiui „ačiū“ ir nuskrido laimės (oi ne) darbo ieškoti.

Skrisdama bandė galvoti apie įvairius darbus, bet visi atrodė tokie niekingi, palyginus su Storalapio darbais – nešti į namus laimę ir pinigus. Jos mintis nutraukė graudi rauda. Tai mažutė boružėlė Roželė nuo mamos pasiklydo. Palydėjus mažąją iki namų ir iki galo neišklausiusi visų Roželės mamos padėkų, skrido Zyrza toliau darbo ieškoti.

Užsigalvojus vos neatsitrenkė į spygliuotą kaktusą Maktusą:

–Žiūrėk kur skrendi, o tai akis išsibandysi, – nepiktai pabarė ją Maktusas. – Klausyk, kad jau čia, ar negirdėjai kokių naujienų ana tam kambary?

Papasakojo Zyrza kaktusui visas naujienas, kurias buvo girdėjusi.

– Ot šaunuolė, ot Zyrza, nunešk gerų dienų bičiuliui storalapiui Laimės Medžiui.

Musė neprieštaravo – vis tiek nieko nedirba. Nunešė nedelsdama ant savo gležnų sparnelių draugo draugui naujienas ir geras dienas. Taip saldu jai širdelėj buvo, kai Storalapis padėkojo už pilnus sparnus linkėjimų. Po jų musė Zyrza vėl nuskrido savo keliais – darbo ieškoti.

Jau diena ritosi į antrą pusę, o dar nieko nedirbau, galvojo sau skrisdama. Bet jau ir pailsėti norisi. Pritūpė ir nepajuto, kaip užmigo. Kai pramerkė akis, šalia tupėjo katinas Spirgas.

– Poguliukas tarp darbų. Saldžiai nusnūdai, Zyrza. Aš už popiečio miegelį, po to smagiau dirbasi.

– Tai kad aš, Spirge, darbo neturiu. Kaip tik ieškojau, gal žinai kur rasti?

– Kaip tai neturi? O tai kas šiandien boruželę Roželę gelbėjo ir naujienas po namus nešiojo?

– Aš… – susimąstė musė Zyrza.

Parašykite komentarą