Į sodybą atsikėlus įsibrovėliams, kaip reikiant sunerimo dar keli jos gyventojai. Pagalbiniai pastatai, senais laikais garsėję kaip nepamainomi, jau nemenką laiko atkarpą jautėsi apleisti ir niekam nereikalingi.
Pirmasis, dydžiu kelis kartus lenkiantis kitą, tai Ūkinis pastatas, pravardžiuojamas Tvartu. Dydžiu jis sodyboje pirmavo, tačiau jau seniai negalėjo pasigirti nauda, grožiu ar kitais savo pliusais. Jis negalėjo prisiminti, kada jautė darbščių rankų prisilietimą ant savo kūno, senais laikais sumeistrauto iš medžio, mūro ir šiferio. O ką jau kalbėti apie naudą, dėl kurios jis ir buvo atėjęs į šį pasaulį.
Galvijų ar paukščių, kurie praeity buvo šeimininkų duona kasdieninė, pagrindinis rūpestis ir vienintelis pasididžiavimas, jis neregėjo jau keletą dešimtmečių. Stovėti taip metų metus neatliekant pagrindinės savo misijos – tikrų tikriausias išbandymas. Nuo to, liaudiškai sakant, gali „nučiuožti stogas“. Stogą Ūkinis pastatas dar turėjo, bet tokią kiaurą ir sovietinius laikus menančią kepurę bet kas būtų kuo greičiau išmetęs. Bet kaip išmesi, kai kitos neturi?
Ar naujieji šeimininkai augins karves, triušius? Ar turės vištų, žąsų, kalakutų? O gal avių ar ožkų? Tokie ir panašūs klausimai galingu sūkuriu sukosi Tvarto galvoje, keisdami vienas kitą. Pasvajodavo ir apie arklius. Anų jame kažkada gyventa ir jų žviegimas jo atmintyje buvo taip susipynęs su karvių mūkimu, kad jo sena atmintis neįstengė atskirti, kuris balsas kurio. Nors jis regėjo ir girdėjo tokių padarų aplink kitose sodybose esant, jau sunkiai įsivaizdavo, kad ir su juo tokia seniai išėjusi laimė gali nutikti. Ta svajonė vėl prižiūrėti galvijus netgi jam pačiam atrodė gėdingai nereali, kaip ir toji: vėl tapti žvaliu, naudingu ir akį traukiančiu. O kaip nesvajosi, kai visi į tave pažiūrėję tuoj nusuka akis. Ne gana to, dar pasako:
-Reikia dalį to Ūkinio pastato nugriauti ir perdaryti į jį modernų.
Arba:
-Reikia nugriauti tą Tvartą ir pastatyti naują.
Tas keistas žodis „modernus“ buvo neįprastas jo ausims, o štai žodį „nugriauti“ jis suprato be paaiškinimų. Todėl, kai išgirs tai, užsikimš savo palaikes ausis (tas pačias, kurios metų metus prašyte prašėsi remonto), ir klausysis spengiančios tylos, užuot įsileidęs vidun tas niūrias apie savo mirtį. Kam jis toks didelis reikalingas? Jo medinės dalys menkai laikė stogą ir po kiekvienos audros jis bijodavęs atsimerkti, ar nepamatys, jog vienas jo šonas jau amžiams prakiuręs?
Pastatas kasdien barė vėją, ko tas landžioja ten, kur nekviestas ir širdo ant nedorėlio, kam trukdąs jam ramiai sau stovėti. Tegul geriau skrenda pagirgždinti Lauko tualeto durų. Nors tos nuolat girgždančios kaimyno durys jį siaubingai erzino, Tvatas jautėsi geriau, kad ne jam vienam skauda taip stovėti be naudos, laukiant savo galo. O kai kartą vėjas nuskrido kartu nusinešdamas Tualeto skardinį stogą, Tvartas nesitvėrė džiaugsmu.
