Tiltas

You are currently viewing Tiltas
Tiltas

Ar esi gulėjęs ant stalelio bare Basanavičiaus gatvėje Palangoje? Ne? O aš gulėjau. Ir dar šį tą gero nuveikiau. Įdomu ką? Keliaujam drauge.

Jei Palangos pliaže tau prieš akis sušmėžavo balti taškeliai raudoname fone, tai ne miražas. Tikriausiai ten buvau aš – paprastas, Gariūnuose pirktas taškuotas maudymukas. Maudymukas mamos, auginančios trylikametę dukrą. Mamos, kuri kartu su vaiku ir tokia pat vieniša, bet jau vaiką ant kojų pastačiusia drauge atvyko kelių dienų atostogų į Palangą.

Namas su numeriu 123 – tokia mūsų laikinų namų vieta, eilinė nuomojamų kambarių skylė Palangoje. Septintą ryto pažadinęs iš koridoriaus sklindantis vaikiškas „Mama, jau padariau!“ nustatė dienos toną. Ačiū die, anas vaikas ne mūsų, o mums – trečias atostogų rytas, paskutinė pilna atostogų diena. Gilaus miego pusė valandos, iš viso miego penkios valandos, saulė, vėjas, pilni plaukai smėlio ir šlapi mes, maudymukai, – tokia tat diena, kurią trijulė planavo užbaigti kaip ir anuos du kartus stebint saulėlydį ant didžiojo tilto per telefono kameras.

Kaip vėliau paaiškėjo, trečias ir paskutinis vakaras buvo lyg pelnytas desertas, gardžiausia vyšnia ant atostogų torto. Šią dieną išmokta svarbi pamoka: jei numatyta pailsėti, reikia ilsėtis, ir niekas negali to iš tavęs atimt.

Tą vakarą išaiškėjo ir tai, kad niekas neišleido instrukcijų, kaip Palangoje pailsėti vienišai mamai, auginančiai paauglį. Instrukcijų neišleido, bet pastatė apžvalgos ratą, kuris jauniausią trijulės dalyvę masino jau nuo pirmos atostogų dienos. Mama pagalvos, ar pati norės apžiūrėti kurortą iš viršaus, aukščio bijo, bet dukrą pažadėjo leisti vieną, jei ką. Galiausiai taip sutarta.

Tą desertinį vakarą aš buvau išmaudytas netoli tilto ir kartu su jauniausios istorijos dalyvės maudymuku susuktas į vieną šlapią rutulį, kurio nėr kur dėt, nes nei rankšloščio, nei maišelio, nedėsi į rankinuką, privarvės, tai visi ir stovim eilėje. Laikas paties vaiko pasirinktas, kai danguje gęsta saulė ir vaizdas iš aukštai fantastiškas.

Mama, viską nufotografuosiu, o tu lauksi čia – parodo pirštu. Žinoma lauksiu, kur aš dingsiu, vaikeli.

Grėsmingai artėjant kasai, kur bus atvertas kelias į padanges, mažoji, ne ką mažesnė už mamą, ima muistytis ir ne vien žvilgsniu zyzti mamos, kad į šį padangių nuotykį ši leistųsi kartu su ja. Mama nelaužo susitarimo. Kilsi viena.

Vaiko išrėktą „aš visai nenoriu“, regis, išgirsta visa Palanga. Mama apsidairo. Visi užsiėmę selfiais ir dar kažkuo, kad tas „visai nenoriu“ sudirgina tik jos ir draugės ausų būgnelius. Ne tai ne, vadinasi, einam ant tilto saulės palydėt.

Minia ant tilto draugę atskiria ir mama su dukruže lieka dviese. Mama nervingai maigo rankose mane, virtusį raudonu taškuotu gniutulu, kurį mielai paleistų į bet ką, kad ir į raguotu naminiu gyvuliuku virtusią dukrą. Paleistų, bet tvirtai laiko mane. Aš mielai jai padėčiau, bet ne tas laikas ir ne ta vieta. Girdžiu, vaikas geriau šoks nuo tilto, nei bus su tokia mama. Kad mama melagė ir šiaip visai ir viskuo bloga. O jos nuodėmių sąrašas ilgėja šviesos greičiu ir iš vaiko lūpų pilasi fontanu. Nuo jo aš dar labiau raustu kartu su mama, kuri nuleidus akis žvalgosi, ar kas visa tai girdi, ar ne. Aš šoku nuo tilto! Girdim vėl mudu su ja, ir jau lekia telijomis per žmonių galvas SOS žinutė draugei „gelbėk mane“. Ir, mudu su mama apsidairom, o dieve, vaiko nebėra. Minia prarijo ją, bet atrijo draugę ir negelbsti nei bitės, nei telijos, nei mesengeriai, nei SMS žinutės. Vaiko nėra. Nepasiekiamas, ir viskas. Jį prarijo minia. O gal jūra? O gal kažkas pagrobė? Gal pasiklydo? Bet dar vakar mamai rodė, kuriuo keliu nuo čia geriau sugrįžt į kambarį name su numeriu 123 Palangos centre.

Nurimk, ji lauks ten, pamatysi. Mėgaukis vakaru. Ar tai paprasta? Ne.

Saulė nusileido, traukiam namo. Neleisk jai sugadint tau atostogų. Planas buvo pailsėt, tai ilsėkis. Yra kaip yra. Pameti vaiką ant tilto, paniką ir ašaras išmeti jūron, susirenki po tiltą, po juo ir po visą pliažą pabirusią gerą nuotaiką ir pėdinti atgal su minia Basanavičiaus gatve.

Grįšim, dar išmesi kortas. Gerai, jei vaikas bus. O jei nebus? Policija? Vaiko teisės? O dieve! Tada mesim kortas, kur ieškot, ir nerimas sudužęs į mažytes šukeles pavirsta juoku.

O gal užsukam kur nors? Aš lyg valgyt visai noriu, ar ko nors išgert. Aš pieno kokteilį. Aš tai gal kažką kito. Bet vaikas gal laukia? Tai gerai, lai laukia, palauks, užsukam čia. Kur tą maudymuką dėt? Ai, užvošiu ant stalo su skrybėle. Nieks nematė? Ir juokas pasklinda ore. Kvepia šokoladu, riešutais ir dar kažkuo. Karštas šokoladas. Koks klampus. Atrodo skaniai. Tai ir yra skanus, bet aš norėjau atsigert. Mano ragauk. Gal tiek to, paimsiu pieno kokteilį, kai kas nors prieis. Kartosiu ir aš. Pym-pym. O, ji parašė! Ką aš tau sakiau? Ką rašo? Mama, aš laukiu kieme, kur jūs? Tai mes grįžtam, rašyk. Taip ir sakiau. Tai gal nekartojam? Dar ko, palauks. Kaip pailsėjau nuo jūsų, ji man rašo. Tai ir liuks, liuksą nusiųsk, – krykštauja jos. Sūrio lazdelė laužiama tysta kaip seilė ir murdosi padaže. Nusiųst fotkę gal jai? Ne, nesiųsk, susinervins. Ar sakysim, kad buvom čia? Ji pavydės! Pagalvosim, kaip daryt, girdžiu krykštavimus aš. Ir vaikas gali be jų pailsėt įsitaisęs kiemo hamake. Vakar sakė, tokio norės namie, lai paguli, atvėsta, gal noras praeis. O gal jau grįžtam? Bet kaip smagu! Sakiau, neleisk tu jai dienos sugadint.

Mama grįžus neverkia, o juokias. Ir kortų nebemeta, nes vaikas jau čia, nebereik ieškot. Turėsi istoriją apie tai parašyt. Gal eik jau pradėk, ryte bus baigta, pripilsi per naktį penkis šimtus puslapių, ir vėl po kambarį name su 123 numeriu nuskamba linksmas cha-cha-cha.

Mergaitė klausosi ausis ištempus. Jos buvo bare. Miršta iš pavydo. Mes tau skambinom, norėjom pakviest, matyt nenorėjai, nekėlei, ko dabar širsti. Dantis valyt ir miegot, dar einu į terasą maudymukus pasidžiaut. Bet kaip linksma buvo jį nešiotis Basanavičiaus gatve!

Ir kai aš čia sau terasoje džiūstu, nesijaučiu lyg Pakaruoklio korta. Aš iš laimės svaigstu. Esu lyg laimėjęs dar vieną mūšį ir išgelbėjęs atostogas Palangoje. Ir žinai, ką supratau? Jei tu negulėjai Palangoje ant stalelio bare Basanavičiaus gatvėje, vadinasi, tu nebuvai Palangoje.

Parašykite komentarą