Taip, aš gyvenu kaime. Tokį keistą kelią pasirinkau save išbandyt.
Keistą vietą pasirinkau ir pietums – sėdimam hamake po ąžuolu ir klevu. Tiedu dviese stovi susirėmę pečius lyg saugotų kelią į savo namus.
Supuosi hamake. Klausausi vėjo kalbų. Ką pasakoja paukščiai klausau ir kaskart prisiekiu sau išmokti juos atskirt pagal balsus.
Ar man būna baisu? O taip! Ar man būna gera? Nuolatos.
Tamo man vėl bado akis, bet mergaitė žydrom akim šiandien sveikstanti po ligos lovoj švenčia tryliktą gimtadienį su žiurkėnu ir katėm, todėl liepia man išeit ir uždaryt duris.
Uždarau. Apeinu ratą pievoj, tokioj erkių pilnoj nenupjautoj pievoj. Erkių nebijau, bijau žmonių, kurie sako, kad mano pievoj niekas nežydės. Sako reik pjaut dukart per metus, bus naudos, vistiek niekas nežydės. Ir iš vis, nieko čia gero iš jos nebus.
O aš toliau brendu, smilgos iki ausų. Gal sapnuoju, gal iš tiesų žiedus matau. Baltus, melsvus, geltonus, rausvus.
Ir uogas matau pievoj, kurioj niekas nežydės. Iš kur jos pievoj be žiedų? Visažinių ūkininkų paklaust? Ne, geriau tą temą apeit, nes jiems perdaug skaudu, kad pjausim tik tada, kai visa, kam noris pievoj žydėt, pažydės ir sėklas išbarstys.
Ar aš čia įleisiu šaknis? Nežinau. Bet jei pražysčiau, galbūt rasčiau priežastį pasilikt.
