Gandras

You are currently viewing Gandras
Gandras

Kartais atrodo, lyg turėčiau nuosavą gandrą. Vaikšto po mano pievą tarytum ji būtų jo, ir tada pagalvoju, kad žemė visgi ne vien žmonių planeta.

Namuose karaliauja katės, rūsį užgrobusios rupūžės, pievą lyg koks apsauginis po kelis kartus per dieną apeina gandras, aukštoje žolėje poilsiauja stirnos – nei jų, nei kiškių, nei lapių nematysiu, kol pievos vasarai gęstant nenupjaus, bet vos išsiruošiu pasivaikščioti, pieva palei miškelį tokia išgulėta, kad negaliu dėl to apkaltinti žmonių.

Man tiek ilgai kiek gandrui po pievą braidyt nereikia, kad surasčiau skruzdžių namus, kad sutikčiau šokuojančią varlę ir savo ilgą uodegą vikriai nuo manęs tolyn nešantį driežą. O jau varnėnų pulkai! Nuo jų dangus užtemsta labiau nei naktį, vos savo milijoniniu būriu užpuola trešnėm apkibusį vaismedį. O kur dar bitės ir kamanės, vabalai ir drugeliai, kurmiai ir kirstukai, kurių vardų nežinau, bet kurių išdaigas darže lengviau pastebėti nei gerus darbus.

Žiūrint į visus juos širdis džiaugiasi, kad mano pieva – rojus gyviems padarams. Matant, koks gyvenimas verda čia, po mano langais, man visai negaila to, ką jie nusprendė pasiimti, nes žemė ne tik žmonių planeta.

Parašykite komentarą