Trešnės ir vynuogės draugystė mažai kam rūpėjo, išskyrus pagyvenusią sodo šeimininkę. Ji kiekvieną pavasarį sakydavo:- Kas išvaduos Trešnę?Namiškiai pajuokaudavo:
– O kodėl ne Vynuogę? – bet visuomet paklusdavo vyresniosios valiai ir atskirdavo tuos du augalus šakomis susivijusius.
Tačiau kitąmet būdavo vėl tas pats. Norėdamas sužinoti, kodėl jos taip elgėsi, tyliai prisėlink prie jų ir atidžiai pasiklausyk.
Trešnė ir Vynuogė garsėjo sode kaip visiškos priešingybės – viena neįtikėtinai saldi, kita žymi savo rūgštumu, anot šeimininkės, sutraukiančio visą giminę (t.y. liežuvį). Būdavo, pasiseka Vynuogei, jei vasara karštesnė, tai ir uogos saulėkaitoj besideginančios kiek pasaldėdavo, bet iki Trešnės uogų saldumo Vynuogės vaisiams buvo toliau nei iki paties Mėnulio.
Atsidūrusios augti greta prieš daugybę metų, jos kurį laiką laidė žvilgsnius viena į kitą, neišsiduodamos, kas po jais slepiasi. O slėpėsi – pavydas.
Trešnė gerokai jaunesnė už kaimynę pavydžiai klausėsi Vynuogės sodo gyventojams pasakojamų didingų istorijų apie neįtikėtiną gėrimą, gaminamą iš jos uogų, kuris neva linksminąs žmones ir padededąs atskleisti paslaptis. To gėrimo Trešnė kaip gyva nebuvo mačiusi ar ragavusi ir jį matyti galėjo tik savo vaizduotėje. Ji krimtosi, kad neturėjo kuo pasigirti, o ką sugebėjo – buvo akivaizdu visiems sodo gyventojams. Vasarą jos šakos linkdavo nuo saldžiausių uogų, traukiančių sodan žmones, paukščius, vabzdžius, kirmėles ir kitokią nuo saldumo priklausomą gyvastį. Trešnė gėdijosi to savo saldumo, kuris kaip magnetas traukė įkyrius vaikėzus, lankstančius ir laužančius jos rankas ir tuos atgrąsius zvimbiančius skraidančius pūkuotus padarus, nubaidančius žmonių atžalas.
Vynuogė, priešingai, nedomino nei tų, nei anų, kas jai kėlė pavydą: ji norėjo meilės ir garbės čia ir dabar. Tikriausiai dėl to negero jausmo ir galbūt tikėdamasi sužinoti anosios saldumo paslaptį, ji kartą pašnekino baigščiąją kaimynę:
– Kaip tu moki būti tokia saldi?
Trešnė net krūptelėjo, nesitikėdama tokio kaimynės klausimo.
– Aš nežinau. Nieko nedarau. Tiesiog tokia esu. Ir kas iš to saldumo! Visi kaimynai širsra dėl vaikų triukšmo ir vapsvų zvimbimo…
– Brangioji, ką tu sakai! Saldumas tokia dovana! Jis patinka visiems! Visiems be išimties!
– O aš norėčiau, kad ir mano uogos turėtų išliekamąją vertę, kaip tavo… tas nuostabus gėrimas linksminąs žmones, kaip tau pasisekė…
– O ne, tu nieko, kvailute, nesupranti, – Vynuogei Trešnės žodžiai išdidumą nuėmė kaip ranka, – saldumas linksmina juos dar labiau – argi nematai, kokie jie visi laimingi šalia tavęs? Vos įsideda uogą į burną – ir laimės pilnas sodas.
O mano! – Vynuogė apmaudžiai pasipurtė, – jie paragauja mano uogą ir kas vyksta? Jie susiraukia! – Trešnės kaimynė susigėdusi užsidengė akis. – Ką aš matau? Tik susiraukusius veidus. Kas vyksta su mano uogom ten, kur nėra manęs – argi tai svarbu? Aš jau sena ir man labiau norisi laimingų veidų šalia nei kažkokios netikros garbės. Tu esi traukos centras vaikams, vabzdžiams, paukščiams, dėka tavęs linksmai sukasi gyvybės ratas. Tiesa, aš turiu saldžių sesių-vynuogių, bet man nepasisekė, – Vynuogė nuleido akis ir nervingai grąžė rankas.
– Kodėl tuomet tu taip išdidžiai pasakoji apie tą nuostabų gėrimą?
– O kas man beliko? Aš taip bijau likti niekam nereikalinga…
– Duok man ranką, – ištiesė savąją Trešnė, – aš visada būsiu šalia. Ar tau taip bus lengviau?
Vynuogė paėmė Trešnės ranką ir prisipažino:
– Man regis, kai laikau tavo ranką, man sąla širdis, jaučiu, kad tampu saldesnė.- Taip ir turi būti, – nusišypsojo jai Trešnė.
Nuo to laiko tiesia josios viena kitai rankas. Šeimininkai jas kasmet atskiria, o jos vėl susikimba.
