Mano gyvenimas – pasaka, o joje mama – burtininkė, iš kurios rankų kasdien trykšta stebuklų versmė, įrodanti, kokia dosni yra visata.
Medžiagos gabalas ar siūlų kamuolys jos rankose virsta suknele, kuria apsitaisiusi pilka pelytė tampa baliaus pažiba, sėkla – augalu, vedančiu sultingus vaisius, maitinančius ne tik kūną, bet ir sielą. Miltus, sviestą ir kiaušinius ji paverčia stebuklu, apie kurio įstabų skonį sklinda legendos. Jį minės dar kelios kartos, nes nei vienai jos palikuonei šimtu procentu nepavyksta pakartoti šio „Napaleonu“ vadinamo triuko, tačiau visos jos perduos savo dukrom tiesą, kad parduotuvėje pirktas tortas nenutiesia tokių saitų nuo skrandžio iki širdies, kurie pažadintų meilę ir įžiebtų aistrą.
Jai pasitelkus savo burtus, iš cukraus pudros galvas kelia rožės, iš špagato išsiritę magiški paukščiai skraido po namus, o jos adatos ir siūlų duetas sukuria stebuklingus vaizdus, kurių herojai nedelsiant išsikrausto gyventi į realybę: oranžinė katytė, iššokusi iš paveikslo, meiliai murkdama žadina mane ryte; fėja, sūpuojanti sparnuotą kūdikį, iš rėmelių tiesia man dukrą žydrojo topazo akimis, kurių atspindyje matau kaip išsisklaido nevilties debesys ir į mane pažvelgia laime užpildytas dangaus skliautas; rėmeliuose atgijęs juodas šunytis pasileidžia bėgti kieman, o iš mažučių „Anchor“ kryželių pastatytas namas, nebetelpantis rėmuose, atveria duris savo gyventojams.
Jos namuose vorams dažnai tenka lopyti savo tinklus, o varlėms neleista tapti princais, tačiau kiekvienas jų slenkstį peržengiantis vyras, prieš gaudamas vietą prie stalo, ant kurio garuoja jos gamintas dangiško skonio maistas, turi atlikti visą kalną sunkiai įveikiamų užduočių.
Kai mes, jos dukros, iš savo seseriškų ambicijų statom sienas ir piramides, ji savo neperlenkiama valia jas sugriauna ir savo ašarom laistydama vaikų kaltes iš jų išaugina stebuklingą sodą, kurio pievą šypsenomis puošia miškas saulučių, raudonu ir geltonu krauju užlieja tulpės, daržely išdidžiai dairosi aristokratės rožės, tarytum lėlės puošniomis suknelėmis joms neatsilikti bando piliarožės, tarsi pastelinis miražas mirguliuoja šiurpės, garbanas purena alyvos, kvapu hipnotizuoja jazminai, šiltnamy rankų pilnų prisirpusių vaisių nepakelia pomidorai ir paprikos, darže tupi nusipenėję moliūgai ir krykštauja vėjavaikės morkos, vyšnios savo atžalom pasakoja apie jų klestėjimo laikus, avietės viena kitai merkia rausvas akis, braškės taikosi užšokti ant anūkėlės gimtadienio torto, abrikosai puikuojasi, surinkę į savo vaisius karščiausius vasaros spindulius, saldiniai obuoliai erzina hamake besisupančią vaikaitę, šeivamedis ir putinas nesigėdija priminti apie žiemos vargelius, eglių ir vaismedžių šakos moja paukščiams, kad šie nutūpę jose, paskleistų po sodą savo įstabias giesmes.
Ateitis nuolat lanko į jos sapnus, todėl liūdnas ir linksmas naujienas sužinome anksčiau nei apie jas išgirsta Dievas ir žiniasklaida. Jos galvoje lyg bičių avily ūžia minios istorijų ir šmaikščių posakių, o jos žodis kūnu tampa greičiau nei mes spėjame suprasti, jog esame molis, iš kurio ji pajėgi nulipdyti Žmogų, todėl šalia jos gėda gestikuliuoti ir teisintis už nedrąsą, tinginystę ir nesąžiningumą.
Geriu jos stebuklus, apsvaigus nuo jų ne mažiau nei nuo naminio jos rankomis gaminto vyšnių vyno, ir nesistebiu niekuo, nes žinau, kad ji turi burtažodį bet kuriam gyvenimo atvejui. Kai man, atsidūrus akligatvyje, ji pasiūlo pažaisti savo mėgstamą stalo žaidimą, aš jau žinau, kad jį laimėjus atsikratysiu naštos, slegiančios mano pečius. Ji man leidžia liejant ašaras
skalauti jomis savo nuoskaudas ir, beviltiškumui ištirpus, manyje prabunda troškimas griebti patį didžiausią šaukštą pakeliui į savo svajonę.
Skubu pas ją, kai mano širdis plyšta iš širdgėlos ir kai joje netelpa džiaugsmas, nes žinau, kad iš laimės akimirkų ji pastatys palaimos rūmus, o juodžiausiame pasakos siužeto vingyje savo burtų knygose ras užkalbėjimų ir magiškų įrankių, padedančių rasti kelią į šviesą.
