Kiekvienas žmogus, kurį sutinku savo žemiškoje kelionėje, pasilieka manyje. Kiekvienas ant kurio supykstu, kiekvienas, kuriam nusišypsau. Manyje gyvas kiekvienas, kurį guodžiu, ir visi, kuriuos teisiu.
Manyje juokiasi ir verkia tie, su kuriais sėdėjau vienoje klasėje ar studijavau. Manyje – mokytojai, dėstytojai, vadovai ir bendradarbiai. Esu mišinys ne tik savo prosenelių ir tėvų, bet ir mylimųjų, sutuoktinių, vaikų, tetų, dėdžių – visų, su kuriais mane sieja ir nesieja kraujo ryšiai, visi, kuriuos įstengčiau išvardinti ir kurių ne.
Kuo didesnis triukšmas mano ausyse, tuo mažiau aš girdžiu save. Kai jis nutyla – jei jis nutyla, – aš išgirstu dar šiek tiek manyje gyvą mane ir suprantu, kad sulig kiekvienu nauju žmogumi aš tolstu nuo savęs. Dažniausiai esu taip toli, kad nežinau kas esu, tarsi būčiau dirbtinis intelektas – esu ir viskas, ir niekas.
