Dėl ko būstas tampa namais? Dėl jame išgyvento laiko? Dėl žmonių, augintinių, augalų, baldų ir kitų daiktų, kuriuos su tokia meile pirkai? Ar visgi žinojimas, kad jie priklauso tau?
Braukai trintuku per tuos momentus, kai krausteisi iš vietų, kurias laikei savo namais. O kaip ištrinti tą dieną, kai pardavei savo pirmus savarankiško gyvenimo namus? Tada vos nežuvai, o išlikai tikriausiai tik dėl to, kad jau radai vietą, kurią reikėjo paversti savo namais.
Dėl ko žmogus tampa savu? Dėl laiko, praleisto kartu? Dėl bendrų patirčių, išgyvenimų, sukaupto turto, užaugintų vaikų ar pasidalintų paslapčių?
Kas už tave nusprendžia, kad vienas ateis ir iš karto taps savu? Įsirangys į širdį ir mintis. Būsi kartu ar atskirai, bet vis tiek žinosi, kad šalia. O su kitu metų metus dalinsiesi bendru guoliu, pinigais, rūpinsiesi buitimi, auginsi vaikus, kartu pirksi nekilnojamą ir kilnojamą turtą, kartu atostogausi, vyksi pas draugus ir kitaip pasauliui demonstruosi, kad esi pora, bet taip ir neįstengsi to žmogaus paversti savu.
Dėl ko vaikas tampa tavo vaiku? Dėl bendrų genų, kraujo ryšio? Dėl gyvenimo po vienu stogu? Dėl auginimo džiaugsmo, mažų ir didelių pergalių, o gal dėl amžiams žuvusių nervinių ląstelių? Ar visgi dėl įrašo jo gimimo liudijime, kad esi jo mama?
Vėl suskamba frazė: „tu man ne mama“. Ji sklendžia ore. Pagalvoji, kad vėl krenta Taro korta „Dešimt kardų“ ir visi dešimt vaiko nešiojami liūdesio, nevilties, klaidų, baimės, skausmo, nesaugumo, išdavysčių, nežinomybės ir biologinių tėvų netekties kardai susminga į tave. Ta frazė lyg sena užstrigusi plokštelė vis primena apie save. Sakai neištversi, bet ji groja. Pripranti, nes esi, buvai ir būsi šito vaiko mama.
