Prancūziškai rašiusio šveicarų rašytojo Charles’is Ferdinandas Ramuz knyga „Adomas ir Ieva“ įtikino, kad būtų daug lengviau visiems, jei tas šonkaulis taip ir būtų likęs pas Adomą. Nors… jei būtų lengva, nebūtų istorijų, virstančių tokiomis vertingomis knygomis kaip ši (net gėda, kad mokėjau už ją mažiau nei 2 €).
Jei esi moteris ir nesupranti vyrų, perskaičius C. F. Ramuz „Adomą ir Ievą“ tau palengvės, nes suprasi, jog veltui stengeisi juos suprasti.
Jei esi vyras, paskaitęs šią knygą pamatysi save iš šalies. Jei panorėsi, žinoma.
„Adomo ir Ievos“ stilius
Kelios knygos C. F. Ramuz „Adomas ir Ieva“ citatos
Jis buvo miręs; dabar gyvas. Jis miegojo; dabar atsibudo. Jo kūnas prisikėlė prisikėlusiame pasaulyje.
***
Na ir ką? Kai jai geldavo dantį, geldavo dantį ir tau – to negana. Kai ji liūdėdavo, liūdėdavai ir tu; kai ji džiaugdavosi, džiaugdavaisi ir tu, aišku kaip dieną, bet to negana. Matai, čia svarbu ne tik tu ir ji. Tu tesi Dievo kūrinys ir ji tėra Dievo kūrinys. Pamiršai… Kartą, kadų kadai, buvote išvaryti, bet pamiršote. Taip seniai tai buvo.
***
… mes, nori nenori einantys pirmyn laike, vienam metų laikui keičiant kitą, kitaip tariant, mirtin, – mes, pasmerkti katorgiškiems darbams, pasmerkit kurti, paskui ardyti, paskui kurti iš naujo, kol patys suirsime; dėl to, kad jie kadaise buvo išvaryti iš rojaus sodo, jis ir ji, Adomas ir Ieva, o Tėve mūsų ir Motina mūsų; išvaryti iš rojaus sodo visiems laikams, – vadinasi, pasaulyje išsilaikai tik griaudamas ir viskas yra karas, viskas iškyla tik ant griuvėsių, kad taip pat virstų griuvėsiais.
***
Jis mato juos, jie – du ir vienas: jie yra skaičius ir paneigimas, o kartu visi skaičiai, nes giliai juose glūdi daugybė palikuonių.
***
Bėda ta, kad jūs norite per daug turėti, pone Liuji… Norite turėti viską – viską arba nieko. Viską, o mes galime jums duoti tik truputėlį šio bei to… Beje, o ką gi jūs duodate mums? <…> Aš kalbu apie vyrus. O mes – moterys. Štai kaip yra. Mat jūs esate vienoje pusėje, o mes kitoje… Ir jūs sakote: viskas. O mes, ak, matote, tikrai norėtume, bet negalim duoti to, ko neturim.
***
Ir dienos guls viena ant kitos įkandin mūsų kaip kaip knygos puslapiai, ir pluoštas tų, kurias lieka nugyventi, vis mažėja.
***
Stovėjo po žvaigždėmis, ir mėnulio nebuvo, tik gyvas galas žvaigždžių, sudarančių linijas, trikampius, kvadratus, lyg jie būtų kreida nupiešti juodoje lentoje virš jos galvos, tarp medžių, tarp obelų, vyšnių, kriaušių, slyvų.
***
Jis kalbėjo palengva, atsargiai, vartaliodamas kiekvieną žodį kaip monetą, kurios verte pirmiausia norima įsitikinti.
***
dangus tai Dievulio rūmai…
***
Ar žinai, kad mėnulis yra ne mėnulis, o šuns dubenėlis. Jis suskilo, o šuo pabėgo… Kodėl jis jo nepririša?
***
Pasaulis derinasi prie mūsų, nes mes derinamės prie jo.
***
Kapinėse buvo linksma. Lietaus paliktos juos dėmės ant pilko marmuro, patakos ant kryžių nuo surūdijusių vinių, raudonos dulkės, nuklojusios visa aplinkui ir tepančios pirštų galus, – viskas bylojo tik apie gyvenimo džiaugsmą. Gyvenimo džiaugsmas dengė ir slėpė mirtį.
***
…susipiname vienas su kitu, kaip gi mes išsipinsime? Betgi kaip gražu, malonu, didinga! Kur dabar rasti mane ir kur rasti tave? Kur dabar rasti vieną ir kitą? Kas bus, jei mudu niekad neišsipainiosim?
***
Ieškau jos ir ieškau savęs. Jeigu rasiu ją, rasiu ir save patį.
***
Visa žemė ir visi metų laikai yra joje, bet ar tai vis dar tu? <…> Tavo keliai žiema. Jis patiria visą gamtą, visą visutėlę vienu kartu. Tavo kaklas – pavasaris; vasara žydi tavo skruostuose. Aš lekiu per žemę, per metų laikus; o ruduo veši ant tavo pilvo.
***
Du.
Šis mažas skaičius vėl ima aidėti jo galvoje lyg ožkos žvangutis, kai ji tempia kaklą, kiek leidžia virvė, užsispyrusi siekia kuokšto žolės. Tikra tiesa, manei viską turįs.
Norėjai visko, o neturi nieko. Ji yra ji, o aš esu aš, ir tai bus amžinai.***
Mūsų kelias tėra vienas krytis po kito.
