Įkvėpimas

You are currently viewing Įkvėpimas

Man įkvėpimas būtinas. Be jo nieko nieko nesukurčiau. Bet aš jo neieškau. Jis ateina pats.

Ateina žiūrint kaip už stiklo tupi aštuonios letenos, virš kurių dvi galvos ir keturios žalsvos akys seka ką gi aš veikiu kieme. Paimu telefoną užfiksuoti šią smalsią akimirką. Patikrinus, kas gavosi, matau tris galvas, dvylika letenų, šešias akis – mane ir kates skiriantis langas padėjo įsiamžinti ir man.

Įkvėpti gali šakos, kurias sugalvojau sukūrenti, kad atlaisvinčiau vietą šiltnamiui. Nors kieme vietos jam daugiau nei reikia, bet mano galva būtent po tom šakom yra žemės lopinėlis ant kurio turi stovėti mano naujasis paprikų ir pomidorų namas. Nešu šakas ir prisimenu filmuką, kurio veikėjas liepė žabams patiems grįžti iš miško. Mano žabai ne miške, bet aš nieko prieš, kad jiems užaugtų kojos.

Man nesunku vaizduote teleportuotis pasaką. Todėl jau matau, kad ne mano rankos laiko ir ne mano kojos neša šakas, o jos pačios lekia į namus ir lenda tvarkingai į pečių. Viską atlieka taip tiksliai, lyg būtų dirbtinis intelektas, gavęs tinkamai suformuluotą užduotį. Gerai pagalvojus, jei tas intelektas sugeba tiek visko prikurti, ką jam reikštų priversti šakas vaikščioti?

Įkvėpimu gali būti besileidžianti saulė. Saulėlydį pamačiau tuomet, kai dangus iš vakarų nusidažė gelsvai. Žinoma, iš karto pačiupau telefoną ir gal šimtąjį, o gal su daugiau nulių kartą per savo gyvenimą pabandžiau kažkam įrodyti, kad būtina tą saulėlydį įamžinti, lyg to nepadarius ugninis kamuolys liautųsi kas vakarą slėptis už medžių viršūnių. Negaliu nepaskųsti tų viršūnių – jos kaskart pavagia iš manęs pusę saulėlydžio grožio, lyg būtų jūra, kuri legaliai gali kas vakarą praryti saulę ir už tai neatsiprašinėti.

Įkvėpimu gali būti juodas katinas giliai įmigęs ant mano kojų ir visai arti jo snaudžiantis šuo, ne mažiau juodas ir ne mažiau pavargęs nuo dienos nuotykių. Šiam pasisekė labiau nei katinui – šuo turi teisę lauką stebėti lauke ir dar jį retkarčiais pagaudyti lakstant po pievą.

Katinui kitos privilegijos, pavyzdžiui, kitų kačių draugija, bet laukas tik pro stiklą. Tačiau ilgauodegis gali būti išdidus tikėdamas, kad stiklas – tai jų katiniškas televizorius ir į juos kas panorėjęs kaip pro televizorių gali žiūrėti ar net fotografuoti. Tą aš ir padariau ankstesniame epizode.

Na, o dabar tie du guli ant mano kojų, vildamiesi, kad tokiu būdu nušaus du zuikius: mane apsaugos nuo priešų ir išsimiegos. Kas žino, gal dar ir kokį zuikį susapnuos? Juk galimai vienas tikrą ilgaausį dieną vaikėsi po laukus, o kitas tai stebėjo pro nuosavą televizorių.

Įkvėpimas – jis visur, tik reikia mokėti jį sugauti. Ir bent šiek tiek pabūti vienumoje, nes pasaulio triukšmas nepadeda užmegzti ryšio su pasauliu, kuriame gyvena istorijos. 

Parašykite komentarą