Atsitinka, kad vienintelis patinas, kurį gali šalia savęs toleruoti yra katinas. Arba šuo.
Tai atsitinka ne pernakt. Tai atsitinka per daugybę naktų. Ir dienų. Per daugybę savaičių ir mėnesių. Ir metų. Per daugybę tų kartų, kai buvai ne žmogus, o grobis. Laimikis. Mėsos gabalas. Kolekcijos eksponatas. Viena eilutė jo moterų sąraše. Beda į tave užrašų knygelės lape, kur tu įrašyta, pavyzdžiui, septynioliktu numeriu. Dar apibūdinta kažkaip, kad ir taip: gražios garbanos, nesidažo, per daug kalba – kad nepamirštų, nes sąrašai ilgi ir praeina laiko, kol pataikys pirštu į tave.
Būna, kitas išbrauko, palieka tave ir tu jau esi jo. Tik jo. Tokia, kokios reikia jam. Tešla, iš kurios išlipdys, ko jam reikia. Kai po kurio laiko pasakys, kad jau eik, kad sotus, tu jau nebūsi tu, o kelionė į save bus per ilga, kad norėtum vėl sugrįžti, todėl saugiau vėl bus nebūti savimi su nauju juo. Ir dar vienu. Kol pamirši, kas esi.
Ir jei galų gale tų visažinių asmenų, kurie kartos, kad tau reikia vyro, akimis tau nepasiseks, tu jau būsi kelionėje link savęs.
Tau bus negėda būti vienai. Negėda dirbti tai, ką turėtų padaryti jis. Negėda girdėti replikas: matyt, jau per sena. Negėda ignoruoti virtualius „labas”, „einam kavos”, kai kažkuris netyčia pataikė į tave savam laiko aplamdytam sąraše. Nes liko vienas. Nes liūdna. Nes reik moteriškos šilumos.
Negėda gulėti vienai, nes žinai, kad netrukus atitipens tas vienintelis patinas, kurį šįvakar gali savęs toleruoti. Pakutens uodega nosį. Arba ūsais. Įsirangys šalia. Ir užmigs. Tau bus taip ramu, taip saldu, taip saugu, o jam vis vien, kad esi pasirinkus save.
