Ką tu veikei, kai aš studijų metais kimšau bandelę su kakava pieno bare ir žinojau, kad vieną dieną tikrai parašysiu knygą?
Gal praėjai pro mane, o aš pro tave, nes abu turėjom siaubingai daug svarbių reikalų. Studijos, vaikinai, merginos, vyrai, žmonos, vaikai, namai, darbai, pinigai, kelionės ir knygos, kurias skaitėm kiekvienas atskirai ir kiekvienas žinojom, kad galėtume parašyti savo knygą. Bet kas ją skaitys? Ir mes nerašėm, nes neturėjom skaitytojo, to garantuoto, to, kuriam tikrai patiks arba nepatiks, bet jis būtinai ją perskaitys. Neturėjom tokio skaitytojo.
Kai ratas dukart apsisuko, mes susitikom. Žiūrėjom ne viens kitam į akis, bet į kits kito tekstą. Žiūrėjom ir žinojom, kad išdrįsę sudėti žodžius savaip, abu turėtume tą vienintelį savo knygos skaitytoją. Žinojom, kad jam patiktų mūsų knyga. O jei nepatiktų, jis vis tiek perskaitytų visas raides, visus tarpus tarp jų, visas eilutes ir ir visas paraštes, viską, kas buvo pasakyta ir nutylėta.
Mano ratas dar kartą apsisuko. Tu sukiesi savame.
Ką tu veiki dabar, kai aš kemšu bandelę su balinta kava savo kieme ir jau nežinau ar kada nors parašysiu knygą? Žinau tik viena, kad ji patiktų tau. Arba nepatiktų, bet tu vis tiek suskaitytum ją visą, visas raides, tarpus tarp jų, visas eilutes ir visas paraštes.
