Jautiesi taip, lyg kabėtum ore: negali nusileisti ir negali pakilti. Nei pirmyn, nei atgal.
Nežinai, ar pirmyn reiškia aukštyn, ar žemyn, kad ir ką sakytų žmonės. Apsimeti, jog tiki, ką jie sako. Apsimeti, kad tau viskas dar prieš akis ir žinai, kad bet kas tam pritartų. Net jei meluotų per visą pilvą, vis tiek sakytų, kad viskas dar bus. O jei dar pridurtų: „seniai reikėjo“, tai turbūt reikštų, kad jau gerokai per vėlai.
Dėl to „per vėlai“ tavo optimizmas užprotestuotų, plačiai nusišypsotų ir pakviestų šokiui tavo savivertę. Abu prikluptų prie tavęs, nušluostytų ašaras, nutrintų visus „per vėlai“ ir dainuotų tau vakarais lopšinę, kurios priedainis: „Tau viskas pavyks. Pavyks, būtinai, pavyks.“
Ir tu vėl kiltum aukštyn, vėl viskas būtų, vėl patikėtum, kad radai gyvenimo prasmę, įtikėtum meile ir tuo, kad žinai, kaip gyvensi iki mirties.
Bet vieną dieną tu staiga vėl suprastum, kad jautiesi taip, lyg kabėtum ore: negali nusileisti ir negali pakilti.
