Mėgsti vakarus. Jie apgaubia tavo pečius ramybe. Ramu net klaviatūros mygtukams traškant lyg malkoms krosnyje, kol jų nenustos nervinti dar nebaigtas rašyti užsakytas tekstas. Rytas vis tiek išaus, ar jį baigsi iki vidurnakčio, ar po jo.
Kitą vakarą gali daryti bet ką, todėl uždusini klaviatūros židinį, įmerki akis į knygą ir leidi jai vesti tave ten, kur dar nebuvai. Kai istorija užliūliuoja, atveri duris miegui. Įsitaisai. Katė tave užkloja oranžine meile. O miego nebėra. Jis vaikšto aplink, bet pas tave neužsuka. Išbandai avių, pėdų, reiki ir kitus metodus, bet jis neateina.
Vietoj jo ateina žodžiai. Jie žaidžia galvoje ir liepia keltis. Liepia rašalui duoti darbo, o jiems erdvės, nes galvoje vietos per maža. Liepia keltis, nes ryte jų nebebus. Jie išsibėgios taip mikliai kaip išbaidyta katė ir tu negalėsi jų susigrąžinti.
