Braškių pilnatis

You are currently viewing Braškių pilnatis
Pilnatis

Braškių pilnatis pažadino ilgesį. Teoriškai ji nedera su ilgesiu. Turėtų būti optimistiška dėl savo valdovo Jupiterio. Galėtų būti vasariškai naivi dėl prabudusių karščių. Privalėtų būti saldi dėl jai suteikto pavadinimo. O ji yra tokia, kokia yra. Žaisdama su vėju ir lietumi trikdo miegą – paleidžia minčių spiečių vos padėjus galvą ant pagalvės. Nebandau jo išvyti. Nebandau išvyti ir ilgesio, kurį pasiveja liūdesys. Tada kaip mantrą kartoju seniai išmoktus dainos žodžius: tu liūdėt nebijok, nebijok liūdėt…

Ilgesys kartu su liūdesiu groja duetu ir aš nebijau liūdėt. Nebijau liūdėt ir leidžiu sau ilgėtis to, ko nebėra ir niekada nebebus.

Savo veidus rodo seni ir švieži prisiminimai. Plaunu kojas šlapioje vaikystės žolėje. Glostau žvilgsniu kalnų viršūnes. Kaip labirintu einu paskui ilgesį dėdė veide ir nebijau liūdėt dėl žmonių, kurie dabar yra su kažkuo kitu, bet ne su manim. Nebijau liūdėt dėl brangių vietų, kurios dabar priklauso kitiems, bet ir ne man.

Leidžiu sau ilgėtis pokalbių iki išnaktų apie viską ir apie nieką su tais, kurie dabar kalbasi su kažkuo kitu, bet ne su manim. Leidžiu sau ilgėtis savo basų kojų kieme kanalų ir drebulių apsupty, nes po tą kiemą dabar vaikšto kiti, bet ne aš. Leidžiu sau ilgėtis progų, kuriomis pasinaudojo kiti, bet ne aš.

Leidžiu sau liūdesį ir ilgesį, nes žinau, kad tie du Siamo dvyniai bet kurią akimirką ištirps. Ištirps kaip į burną patekusi 🍓

Parašykite komentarą